Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos proistorės periodizacija. Archeologinės kultūros
- Baltų susidarymas. Baltų gentys ir jų likimas
- Baltų patekimas į Vakarų Europos akiratį
- Šv. Brunonas ir 1009-ųjų misija
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Baltų susidarymas. Baltų gentys ir jų likimas
Remiantis vyraujančia teorija, vėlyvajame neolite, III ir II tūkstantmečio pr. Kr. sandūroje dabartinės Lietuvos teritoriją pasiekė virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonės, kurie laikomi indoeuropiečiais. Šių žmonių dirbiniai ir gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo vietinių gyventojų. Tai esą buvę sėslūs gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Jiems susiliejus su vietiniais, gyventojais susidarė baltų gentys. Ilgainiui Baltijos jūros rytinės pakrantės pietuose baltai asimiliavo negausius finus, o šiaurėje, kur finų buvo daugiau, įvyko atvirkščias procesas. Maišantis ateiviams indoeuropiečiams su anuometiniais vietiniais gyventojais, pakito ir žmonių antropologiniai bruožai. Susidarė vadinamasis mišrus baltiškasis antropologinis tipas: žmonės ilgainiui įgijo ateiviams būdingų bruožų, tačiau išlaikė vyraujančias ikiindoeuropietiškas ypatybes (pusapvalė galva ir platus aštraus profilio veidas). Greičiausiai ateivių srautas nebuvo toks gausus, kad pakeistų gyventojų genofondą. Kita vertus, kultūrą ir kalbą jie greičiausiai paveikė labiau. Indoeuropiečių prokalbės pagrindu susiklostė neabejotinai indoeuropietiška baltų prokalbė. Pietvakarinėje Baltijos jūros pakrantėje III ir II tūkstantmečio pr. Kr. sandūroje tiek virvelinės keramikos, tiek vietinių Narvos ir neolitinės Nemuno kultūros pagrindu susiklostė baltiška Pamario kultūra. Kitose baltų žemėse nenutrūko minėtų Narvos ir Nemuno kultūrų tęstinumas, jų pagrindu bronzos amžiuje formavosi baltiškos brūkšniuotosios keramikos ir Dniepro-Dauguvo kultūros. Rytinėje baltų arealo išplitimo dalyje iškilo dvi tiesiogiai su virvelinės keramikos kultūra siejamos kultūros − Padneprės ir Fatjanovo.
Bronzos ir geležies amžiaus sandūroje (apie I tūkstantmečio pr Kr. vidurį) ėmė formuotis atskiros baltų gentys. Kalbininkų ir archeologų manymu, anksčiausiai nuo kitų baltų atsiskyrė vakariniai baltų genčių junginiai (kiltys): prūsai, jotvingiai, galimas daiktas, ir kuršiai. Iš viso baltų genčių formavimasis truko apie tūkstantį metų: iki VI-VII a. po Kr. jau buvo susiformavę visi žinomi genčių junginiai − be išvardintųjų, dar lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, galindai.
Didelė dalis baltų genčių išnyko, iki šių dienų išliko tik lietuvių (daugiausiai lietuvių, aukštaičių, žemaičių palikuonys) ir latvių (latgalių palikuonys) tautos bei kalbos. Rytiniai galindai (buvo dar ir vakariniai galindai − prūsų gentis), kurie sudarė baltų „salą“ slavų apsuptyje ir gyveno tarp Volgos ir Okos upių, buvo anksti asimiliuoti. Vakarų baltai (jotvingiai ir prūsai) išnyko, nes jų gyvenamas žemes, nepaisant pasipriešinimo, nukariavo kryžiuočiai (jotvingių kalba gyvavo iki XVI-XVII a. sandūros, prūsų − XVIII a.). Kuršiai, dėl kurių priskyrimo vakarų baltams yra diskutuojama, atkakliai kovoję su vikingais, o po to su vokiečių riteriais vis dėlto buvo pavergti. Dalis jų susiliejo su latviais, o kiti − su žemaičiais (kuršių kalba išnyko XVI-XVII a.). Pietinė sėlių gyventa dalis atiteko LDK, o šiaurinė − Livonijos ordinui, todėl sėliai dar XIII-XIV a. susiliejo arba su lietuviais, arba su latgaliais, toks pats likimas ištiko ir žiemgalius, nors jie ir atkakliai priešinosi vokiečių riteriams.
Nerijus Babinskas
